Pulitzerio premijos laureato Roberto K. Massie istoriniame pasakojime nusikeliame į XVIII amžių. Kunigaikštytė Sofija, būdama vos keturiolikos, išvyksta į Rusiją, kad ištekėtų už kunigaikščio Petro. Po kurio laiko ji tampa viena įtakingiausių moterų istorijoje.

Gimusi smulkiųjų vokiečių aristokratų šeimoje ji vien dėl savo ryžto tapo imperatore Jekaterina II. Ji atsisėdo į Petro I sostą ir 34 metus valdė Rusijos imperiją – didžiausią pasaulyje. Jos rankose buvo valdžia, užsienio politika, kultūros plėtra ir Rusijos liaudies gerovė. Jos parašas, padėtas ant potvarkio, buvo įstatymas, o nutarimas bet kuriam iš dvidešimties milijonų pavaldinių galėjo reikšti gyvenimą arba mirtį. Jekaterina II buvo protinga, labai apsiskaičiusi ir įžvalgi žmonių žinovė. Per perversmą ji parodė ryžtą ir drąsą, o vos įžengusi į sostą – tolerantiškumą, pasirengimą atleisti, politinę moralę, grįstą racionalumu ir praktiškumu. Imperatorišką laikyseną ji sušvelnindavo humoru ir aštriu liežuviu.

Jekaterina įžengė į sostą kariuomenės, cerkvės, aukštuomenės daugumos ir Sankt Peterburgo liaudies palaikoma – visi jie jai padėjo, nes jos asmenybė ir būdas buvo visiška priešingybė jos vyro Petro III akivaizdžiam negebėjimui valdyti. Ji buvo didinga monarchijos amžiaus figūra. Vienintelė jai lygi moteris Europos soste buvo Anglijos karalienė Elžbieta I. Rusijos istorijoje ji ir Petras I savo gebėjimais ir laimėjimais yra iškilę aukščiau visų kitų 300 metų senumo Romanovų dinastijos carų ir imperatorių.